Kūdikiai verkia, kai miršta girtuokliaijų sielos pavirsta liūdniausiais vaiduokliaisjie guli po lova ir rėkia: „tai mes!”tik nieks jų neieško ir nieks jų neras
Žvirbliai kiemeliuose groja šermukšniukiemsargis šoka tarp dvokiančių šiukšliųlaikrodžiai muša, sumuša juoskol laiko nelieka mano namuosmano namuos, mano namuos
Des bébés pleurent quand meurent des ivrognesLeurs âmes deviennent les fantômes les plus tristesIls se couchent sous un lit et crient "c'est nous!"Mais personne ne les cherche et personne ne les trouvera
Des moineaux aux jardins jouent au sorbierUn balayeur danse entouré des ordures puantesDes horloges battent, ils sont battusJusqu'à il n'y a plus de temps chez moiChez moi, chez moi