Lapkričio 1-oji (11월1일)
Turėjau brangų draugąJaučiau jį arčiau nei savo paties kvėpavimąJis pripildė savo svajones fortepijono ir gitarų melodijomis, ir jis mylėjo muziką labiau nei tikrovęO, tose praėjusiose dienose rožinė šypsena, kurią jis man siuntė nuo scenos, eidamas menkai pažįstamu keliu.Aš vis dar pasiilgstu tų dienų, nes tada aš dar nežinojau, kad meilė ir aistra gali virsti nuodais
Atsiskyrėliškumas – tai genialumo šešėlisJo širdis dega ir jis vis pripildo savo stiklinę vėl ir vėlNet kai nerimavau negalėjau nieko pasakyti, tik stebėjau kaip jis išnyksta “Paslėptam kely”Mano nuodėmės gilesnės nei žaizdos, kurias palikai, kai išėjai, jei jos būtų lietus, mano širdyje vyrautų musonasAš siaubingai tavęs pasiilgau, to, kuris vaikėsi dalėlės neapčiuopiamų svajonių, sėdėdamas ant tuščios scenos krašto
Be žodžių, kad tave mylėjau ar žodžių, kad tavęs pasiilgau, žodžių, kad buvau dėkingasAš žiūrėjau į taveBe žodžių kad tave mylėjau ar žodžių, kad buvau dėkingas(Dabar) sakau, atsiprašau
Turėjau brangų draugąJaučiau jį arčiau nei savo paties kvėpavimąJis pripildė savo svajones fortepijono ir gitarų melodijomis, ir jis mylėjo muziką labiau nei tikrovęDainuodamas švelniai, atsakydamas tyliems tamsos kvietimams su šypsenaJis pasitikėjo muzika savo šiurkščiu balsu ir kentė vienatvės agonijąMano meile, prašau lik su manimi amžiams kaip muzika, kaip lietusTu švytėjai kaip gatvės žibintas tamsioje alėjoje niūrioj aušrojTavo pavargęs balsas kupinas nusiskundimų prieš pasaulįTu, kuris išnykai kaip garuojantis vanduo lyginant su “Akvareliniu lietingos dienos paveikslu”Jei tu vis dar čia, nusišypsok manDuok man paskutinę šypseną, kad ji neišnyktų lėtai ir ilgesingai.
Be žodžių, kad tave mylėjau ar žodžių, kad tavęs pasiilgau, žodžių, kad buvau dėkingasAš žiūrėjau į taveBe žodžių kad tave mylėjau ar žodžių, kad buvau dėkingas(Dabar) sakau, atsiprašau
(Ei, atsiprašau) Kaip mažas paukštelis, paliktas dangaus, silpnai, bet amžinai plasnojantis sparnais berniuko delneAr mes taip gyvensim amžinai?Kaip mažas paukštelis, paliktas dangaus, silpnai, bet amžinai plasnojantis sparnais berniuko delneAr mes taip gyvensim amžinai?Be žodžių, kad tave mylėjau ar žodžių, kad tavęs pasiilgau, žodžių, kad buvau dėkingasAš žiūrėjau į taveBe žodžių kad tave mylėjau ar žodžių, kad buvau dėkingas(Dabar) sakau, atsiprašau